- smailuma
- smailumà sf. (3b) 1. I, VĮ, Rtr smailioji, aštrioji dalis, smaigalys: Užsistojau, matai, an pačios smailumõs, tai gal ligi kaului perburbino Sdk. Senovės žmogus iš akmens dirbdavos ir strėlių smailumas (antgalius) J.Jabl. Ieties smailuma variu apkaustyta rš. Žirnius gali graibyt (pjauti) ir su [dalgio] smailumėlè Srv. Pačia plunksnos smailumukè jis įdūrė man į ranką Brt. 2. smaili (kalno, uolos, pastato ir pan.) viršūnė, smailė: Mėgsta pačias sniegais apklotas kalnų viršūnes ir uolų smailumas Blv. Ožiaragiai sugeba užkopti ir stovėti ant uolų smailumų rš. 3. Klt smailioji, siauroji vieta: Pačion smailumõn [aikštelės] išnešė ir paliko pušynėly Krs. Nugriebkiam pirmu tas smaĩlumas Rdn. Pačioj smailumõj sunku apsigręžt [ariant] Jnšk. Kiaulė ka išsigąsta, plaukus pašiaušia ant pat smailumõs ties mentims, sako: keterą pastatė Vdžg. 4. Kos36, I, NdŽ anat. clitoris.
Dictionary of the Lithuanian Language.